Fotografavimas reikalavo daug lėšų ir buvo prabangos dalykas. Fotografija nepretendavo į meną, o pirmųjų fotografų užduotis buvo tenkinti valstybinius (istorinis dokumentavimas, ideologinė propaganda) arba atskirų turtingų užsakovų (šeimyniniai portretai) poreikius. Iš dokumentinės fotografijos reikalauta identiško atvaizdo ir fotografuojamų objektų ryškumo, o žmonių portretai turėjo būti gražūs ir pageidautina pranokti realybę. Atsirado retušavimas, veido defektų maskavimas, kuris dažniausiai tuo metu buvo vadinamas meniniu retušavimu, nors su menine fotografija nieko bendro neturėjo. Dabar tokia fotografinė technika yra viena iš meninės raiškos priemonių. Fotografo paslaugos: vestuviu fotografas, krikstynu fotografas, asmenine fotosesija.
Meninės fotografijos raiškos principai, autorių noras tokiu būdu perteikti savo pasaulėžiūrą, esmines aplinkos suvokimo nuostatas, išplito pasaulyje tiktai XX a. Tačiau jau XIX a. viduryje, nepaisant užsakomosios fotografijos reikalavimų, atskirų Lietuvoje dirbusių fotografų darbuose jau galima įžvelgti savitos vaizdavimo metodikos ir individualaus stiliaus užuomazgų. Būtent tokie autoriai sulaukė visuotinio pripažinimo, įvertinimo ir galimybės toliau kūrybiškai tobulėti.
Lietuvoje ilgai nebuvo jokios fotografų organizacijos. Žymiausieji fotografai priklausė kitų šalių draugijoms. J. Čechavičius, A. Šuazelis Gufjė. B. H. Tiškevičius. B. Javorskis priklausė Prancūzijos. S. Fleris – Sankt-Peterburgo. A. Daukša – Maskvos fotografų organizacijoms.
1908 m. Vilniuje prie Technikų draugijos veikė fotografijos skyrius, vienijęs ir profesionalus, ir mėgėjus. Fotografijos skyrius turėjo du poskyrius: techninį ir meninį. 1909 m. Vilniuje prie Amatininkų sąjungos įkuria Fotografų sekcija, kurios tikslas buvo reguliuoti kainas ir fotoateljė savininkų konkurenciją. Nepriklausomoje Lietuvoje 1925 m. buvo įkurta Lietuvos fotografų profesionalų, dirbusių fotoateljė, draugija – pirmoji fotografų organizacija mūsų krašte. Tai buvo daugiau profesinė nei kūrybinė sąjunga, turėjusi mažai reikšmės meninės fotografijos raidai.
Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos metais vokiškoje spaudoje daug dėmesio buvo skiriama fotografijai, išpopuliarėjo fotoreporažas.
Vilnių ir Vilniaus kraštą užgrobus lenkams, Lietuvoje dirbusių fotografų keliai išsiskyrė. Nuo 1927 m. sostinėje veikė J. Bulhako įkurta Vilniaus fotomėgėjų draugija ir fotoklubas. Kaune fotografinė veikla nebuvo tokia aktyvi. Žymesniu įvykiu tapo dailininko Adomo Varno kryžių fotoparoda pristatyta 1924 m. Vis daugiau vietos fotografijai skiriama spaudoje. Nuo 1923 m. leidžiamas žurnalas „Krivūlė” paskatino fotografinės žurnalistikos atsiradimą. 1925 m. išleistas fotografijos vadovėlis „Fotografas – mėgėjas”, pasirašytas inicialais „J. K.. Panevėžyje“ (autorius Juozas Kaminskas, išspausdinta Klaipėdoje). 1926 m. L. Jakavičius Šiauliuose išleidžia dar vieną knygelę fotomėgėjams. Šios dvi knygelės ilgai buvo vieninteliai fotografijos vadovėliai. Tik 1935 m. K. Laucius išleido vadovėlį „Fotografuoti gali kiekvienas“. Šie leidiniai buvo mėgėjiškos fotografijos pradžia.