Informacija. Siekiate itin gerų rezultatų paieškos sistemose? Siūlome mokamą paslaugą - straipsnių talpinimas aukštą Google PageRank turinčiose svetainėse. Plačiau skaitykite čia.

Plastikiniai langai Klaipedoje

Kai aš žiūrėjau pro langą

Atvažiavau atostogų prie jūros pas senelę, kur turbūt gražiausi plastikiniai langai Klaipedoje. Senelė pirmoji juos susidėjo, ji visada buvo šiek tiek greitesnė ir naujoviškesnė už daugumą žmonių. „Senele, ar kaimynai tau pavydi, jog taviškiai plastikiniai, o jų tik stikliniai?“, – klausiu senelės, siurbdama sriubą iš sunkaus šaukšto. „Kiekvienam žmogui savas šaukštas, kiekvienam ir savi langai. Svariausia, ne kokie jie, o ką pro juos matai“, – šypsosi senelė. Ji aunasi savo odinius batus, šie girgžda ir primena man automobilio, kuris mane čia atvežė, girgždesį. Ji išeina į darbą, nes kartą per savaitę prižiūri kitos šeimos vaikus. Aš žinojau, kad kai atvažiuosiu, taip bus – ji pirmą dieną išeis, o kitas mes praleisim kartu. Bet kažkodėl aš džiaugiuosi, visai nebijau. Man kažkaip maga pasilikti vienai namuose su tokiu stebuklu, kaip plastikiniai langai Klaipedoje.

Plastikiniai langai Klaipedoje

Plastikiniai langai Klaipedoje

„Saugok tuos langus, o labiausiai – tai, kas brangiausia“, – sako senelė, pabučiuoja į nosį, ir išeina. Aš žinau, ką ji turėjo omenyje, sakydama, kad saugoti turiu tai, kas brangiausia. Juk svarbiausia ne tai, kad plastikiniai tie langai, o tai, ką pro juos galiu pamatyti. Kaip man saugoti tuos langus? Turbūt būti prie jų ir žiūrėti, kad šiukštu niekas neprilystu, juk tai gal net vieninteliai plastikiniai langai Klaipedoje. O kaip saugoti tai, kas už jų? Kaip užsaugoti vaizdą už lango? Aš prižadu: aš išsaugosiu jį, žiūrėsiu, ir viską prisiminsiu, o kai grįš senelė, viską jai papasakosiu.

Sėdžiu ant palangės, pro šalį tipena žmonės, juk rytas. Jie nepastebi, kad tai nauji plastikiniai langai, Klaipedoje, jie eina, kažkur skuba, balos taškosi į visas puses, kai didelis batas žengia į ją. Aš niekada neinu į balas, nes man gaila suardyti tą vaizdą, kurį rodo balos paviršius – paprastai tai būna dangaus atspindys, ir gali ant žemės matyti, kaip plaukia debesys, kartais ant jų būna užkritęs koks vabalas, arba boružėlė, todėl ją ir pavadiname dievo karvyte. Įdomu, ar šie plastikiniai langai, kaina turbūt didele pirkti, atspindi dangų? Ar eidami žmonės gali pasižiūrėti į juos, o pamatyti, kaip plaukia debesys? Ar tai reiškia, kad aš pati esu dievo karvytė, kuri tūno debesyse. Neaišku, visiškai niekas neaišku.

Štai eina viena moteris, kuri taip pat nelipa į balas, gal vienintelė visoje Klaipedoje. Bet ir nekeista – jos tokie gražūs bateliai, lygiai tokios pačios spalvos, kaip šalikas, pirštinės ir rankinė. Niekada nesu mačius, nei Klaipedoje, nei kur nors kitus, kad šalikas, rankinė ir batai būtų visiškai tokios pat spalvos. Aš nenoriu, kad ta moteris nueitų, kaip ir kiti šio ryto dalyviai, noriu dar į ją pažiūrėti. Užsimerkiu ir keturis kartus mintyse pakartoju „sustok“. Atsimerkiu, o ji stovi. Ji atsisuka į mane, priešais ją – plastikiniai langai, ispardavimas buvo, kai senelė juos pirko. Ji prieina prie lango ir pažiūri tiesiai man į akis. O tada pradeda taisytis plaukus, savo šukuoseną, kuri irgi yra kažkodėl labai keistai neįprasta, tvarkinga, graži. Ar ji mato mane? Ar ji žinom, kad šitie naudoti plastikiniai langai kitoje pusėje slepia susivėlusią mergiūkštę? Ar ji žino, kad ir nauji plastikiniai langai gali būti kaip paslaptis, kaip bala, kuri atspindi dangų? Ar ji žino, kad kol ji taisosi plaukus, į ją žvelgia dievo karvytė? Staiga aš priploju nosį prie stiklo, ir ji krūpteli, atšoka ir pastato kojas į balą. Kažkada atsiras ir plastikiniai langai Vilniuje, tik tada aš jau būsiu nebe mergaitė, būsiu ta moteris, kuri prieina prie lango ir pasitaiso šukuoseną.

Comments are closed.