Informacija. Siekiate itin gerų rezultatų paieškos sistemose? Siūlome mokamą paslaugą - straipsnių talpinimas aukštą Google PageRank turinčiose svetainėse. Plačiau skaitykite čia.

Kvepalai

Knyga „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ – pirmas literatūrinis kūrinys, suradęs kvapo kalbą 

Kvepalai

Kvepalai

Jeigu kas ir neskaitė P. Suskind romano „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, tuomet tikrai bent jau matė tos pačios istorijos ekranizaciją. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje parašytas romanas pasaulietinę literatūrą praturtino nauja literatūrine kalba. Paslaptingasis vokiečių rašytojas ir scenaristas pirmasis autorius, suradęs kalbą kvapo specifikai apibūdinti. Ko nuopelnas – labiausiai visame pasaulyje originalus kvepalai, išskirtinumu neprilygstantys jokiems kitiems – nes išreikšti toje plotmėje, kurioje neturi savo pavidalo.

Kilo ginčai tarp literatūros kritikų

Romano pavadinimas „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ susideda iš dviejų dalių, tiesiogiai nurodančių ir knygos sudėtį. Viena vertus, visa knygos veiksmo ašis sukasi aplink detektyvinius įvykius – žudiko, galabijančio jaunas merginas istoriją. Būtent ši knygos dalis literatūros kritikų ir yra taršoma į skutelius bei kritikuojama dėl neprofesionaliai suregzto siužeto. Tačiau kritikai tokie jau yra, privalo rasti pasitenkinimo šaltinį – kažkokį kūrinio netobulumą – net ir šedevre.

Pagrindinė knygos dalis, kaip ir jos pavadinimas – kvepalai – atskleidžia esminę ir pasaulio literatūros istorijoje pėdsaką palikusią romano dalį. Kalbine prasme, būtent kvapas yra tas jutimas, kurio žmogus neskirsto į rūšis. Taip, kaip yra skonio apibūdinimai (saldu, sūru, rūgštu), taip jie reikalingi būtų ir kvapui, tačiau jų tokių nėra. Tad visi kvepalai, moterims, vyrams, vaikams ar pastatams kvėpinti apibūdinami tik per palyginimus ir aliuzijas į kokį nors kvapnų objektą.

Suskindas savo srityje nuveikė nemažą darbą – jis romane „Kvepalai“ apibūdino daugiau kaip tūkstantį kvapų, surasdamas jiems skirtingus palyginimus, aliuzijas, nurodydamas ne tik kvapo prigimtį, bet ir jo stiprumą, jo klasines savybes (pvz., pigus kvepalai). Rašytojas kone intuityviai suteikė kvapui paskirtį, vien dėl jo aromatinių savybių (pvz., bambukų skleidžiamas silpnas aromatas vadinamas kvepalai vyrams). Tad romanas, prasidedantis aitriu turgaus, šiukšlių ir pridvisusios miesto aikštės dvoku, pasibaigiantis mirties gėlių, lelijų aromatais, skaitytojų vaizduotę žadina neįprastais keliais. Knyga kartu paneigia tą stereotipą, jog mąstymas metaforomis ir kalbėjimas abstrakcijomis labai vargina – mat kalbėjimas apie kvapą būtent tokiu keliu bet kuriam romano skaitytojui pasirodytų absoliučiai normalus ir logiškas. Juk kvepalai, kasdien naudojami arba pasipurškiami specialioms iškilmėms yra visiems pažįstamas produktas, apie kurį įprasta kalbėti tiesiogiai nenurodant jų rūšies.

Pripažinimas ir autoriaus mirtis

Patrikas Susdkinas išgarsėjo dar prieš parašydamas romaną „Kvepalai“. Visiems jis buvo žinomas jau prieš kelerius metus – kai parašė vienu ypu skaitomą apysaką „Kontrabosas“. Neseniai Vilniuje pagal adaptuotą romano versiją A. Masalskis režisavo ir pastatė to paties pavadinimo spektaklį.

Grįžtant nuo šio lyrinio nukrypimo, reikėtų paminėti, jog taip, kaip damas vilioja moteriski kvepalai, taip pasaulio literatūros gerbėjus masina pati Patriko Susdkino asmenybė. Umberto Eco, vienos iš dviejų pasualio semiotikos mokyklų pradininkų, viename savo veikale kalbėjo apie autoriaus mirtį. Anot jo, kūryba yra vertinga tada, kai ji gyvuoja be autoriaus. Kūrėjas, sukūręs kūrinį, turi jokiu būdu negyventi tame pačiame lauke, kaip ir kūrinys. Vadinasi, jeigu sukuriama vyriski kvepalai, kūrėjas neturi jais kvėpintis. Jeigu sukuriama knyga, autorius nesirodo literatūrinėje spaudoje, neduoda interviu žiniasklaidai ir t.t. P. Galbūt ir knyga „Kvepalai“ pigiau skambėtų, jeigu autorius apie save viešintų labai daug informacijos. Sudskinas yra vienas iš nedaugelio pasaulio rašytojų, kurio kūriniai yra pelnę didžiulį populiarumą, o apie patį autorių beveik nėra jokios informacijos.

Jeigu ieškotume informacijos apie autorių romano „Kvepalai“ internetu, rastume vos dvi paties rašytojo žiniasklaidai atiduotas asmenines nuotraukas. Vieną – kuri buvo ant knygos „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ nugarėlės, kitą – kuri buvo ant apysakos „Kontrabosas“ viršelio. Kur mokėsi, dirbo, kokį asmeninį gyvenimą gyvena šis rašytojas, žino tik jo artimiausi žmonės. Tikėtina, jog autorius, naudodamas pseudonimą arba net kelis heteronimus, literatūros kritiką rašo į vokiečių kultūrinę spaudą, tačiau tai yra tik hipotezė.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

* Copy this password:

* Type or paste password here:

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>