Informacija. Siekiate itin gerų rezultatų paieškos sistemose? Siūlome mokamą paslaugą - straipsnių talpinimas aukštą Google PageRank turinčiose svetainėse. Plačiau skaitykite čia.

Knygos

Istorija ir literatūra baltuose knygos puslapiuose

Knygos

Knygos

Lietuvių skaitytojai jau ne kartą parodė, kad jų skoniui priimtinos geros istorinės knygos, dažnai turinčios ir detektyvinį siužetą. „Da vinčio kodas“, „Sinuhrė egiptietis“ ir kitos knygos yra tiesiog graibstomos iš knygynų lentynų, leidžiami pakartotini jų tiražai.  O kaip gyvuoja lietuviškoji istorinė grožinė literatūra? Ar turime savo šalyje gerų istorinių romanų, ir kokie jie?

Senesni darbai

Panašu, kad Simonaitytės „Vilius karalius“ ir kelios kitos knygos lietuvių literatūros istorijoj gauna titulą pirmųjų lietuviškų istorinių romanų. Tačiau įdomu tai, kad į šiais metais per naują sudarytą lietuvių literatūros programą vienuoliktų – dvyliktų klasių mokiniams, šios autorės ten nebėra. Nebėra jos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute išleistoje puikioje elektroninėje chrestomatijoje, kurioje galima rasti daugybę naujų, anksčiau į programas neįtrauktų vakarų rašytojų, taip pat daugiakalbės lietuvių literatūros veikalų ir autorių.

Tad šis, vadinkime, pirmasis, istorinis lietuviškas romanas visgi nėra iš tos knygos lentynos, kur stovi labiausiai skaitomi draugai kietais viršeliais. Anksčiau taip pat išleistas legendinis Balio Sruogos „Dievų miškas“ žavi ne savo istoriškumu, o ironija ir komiškumu. Tokios knygos paragauti visais laikais tenka moksleiviams mokykloje, ir jie lieka patenkinti, o pabaigę gimnazijas neretai teigia, kad tai geriausia jų gyvenime skaityta knyga.

Atsikurianti istorija

Nežinia, ar dėl to, kad suprasti rinkos poreikiai, ir pastebėta, kad knygos vaikams ir suaugusiems, kalbančios apie istorinius įvykius, yra populiarios, tokių ima daugėti ir Lietuvoje. Urmu perkamos užsienietiškos knygos online vis dar tebėra toje perkamumo viršūnėje, kurioje paprastai lietuviški istoriniai romanai neatsiduria, tačiau, berods ir mes jau turime apie ką kalbėti ir kuo didžiuotis.

Vos prieš keletą metų išleistas Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“ prikaustė prie puslapių ne vieną lietuvių skaitytoją. Elegantišku ir lengvu stiliumi puslapis po puslapio autorė vedžioja skaitytojus po nuostabią Baroko Lietuvą, supažindina su senovės slėpiniais, siaubu, bajorų meile ir juodais darbais. Šis veikalas vienu metu tapo populiaresnis nei psichologines knygos, ir dabar ko gero tik pati autorė galėtų pasakyti, kiek kartų buvo kartojamas jos romanų tiražas. Išpirkta tiek daug, kad kone Gineso rekordu knyga gali įsitraukti tokius didžiulius pirkėjų antplūdžius.

Išleista ir antroji dalis, leidžiamos kitos naujausios knygos. Autorė pati gyvena ne Lietuvoje, ir dirba madų žurnaliste. Anksčiau Vilniuje buvo rengiamos pramoginės – pažintinės ekskursijos po tas vietas, kuriose veikia „Silva rerum“ veikėjai.

Kas pavogė karūną

Kita autorė Gina Viliūnė praėjusiais metais išleido dar vieną istorinį romaną. Tai „Karūna be karaliaus“, kuri kelis metus išsilaikė skaitomiausios knygos sąrašuose, leidyklos puslapyje. Šiame romane bandoma atskleisti bei savaip interpretuoti dingusios Vytauto karūnos paslaptis. Knyga pirmiausiai skaitytoją supažindina su darbaholike biuro gyventoja – Alge, itin santūriai ir apskaičiuotai gyvenančiai savo gyvenimą.

Tačiau jai į rankas pakliūva senos relikvijos, kurios skatina aiškintis protėvių praeitį. Kitaip, nei Beatos knyga, šis kūrinys siūlo pasinerti į ilgą ir tęstiną klaidžiojimą po pasakojimą. Bandoma pavaizduoti LDK viduramžiais, kanclerių ir rūmų gyventojų kasdienybė.

Vis dėlto, lietuviškos istorinės knygos dar nėra tokios populiarios, kaip pavyzdžiui Paulo Coelho knygos „Alchemikas“ ar „Veronika ryžtasi mirti“. Tačiau tai – jau atskira diskusija apie tai, kas žmonėms įdomu, kas yra masinis ir vietinis skonis. Ir kada literatūra iš tiesų yra gera, o jos autorius talentingas – kai vertina kritikai, kai perka daug žmonių, kai analizuojama universitetuose per paskaitas, ar kai pats autorius gali pasakyti – geriausias honoraras man yra tai, jo aš pats skaitau savo darbą, ir man patinka.

Comments are closed.